Ką daryti, kai pradedi gyventi ne savo gyvenimą?
Kartais, bežiūrint į „Instagram“ srautą, apima jausmas, kad viskas pas kitus vyksta greičiau. Vienas keliauja po Balį, kitas jau važinėja elektriniu automobiliu, trečias pasakoja, kaip pabėgo iš „žiurkių lenktynių“ ir dabar „gyvena pagal save“. Ir tada užplūsta mintis: gal aš kažką darau ne taip? Gal atsilieku?
Skaitmeninis veidrodis dažnai meluoja
Socialiniai tinklai parodo tik vieną gyvenimo dalį – ir tik tą, kurią kažkas nusprendė parodyti. Už visų tų filtruotų nuotraukų slepiasi pavargę veidai, vidinės abejonės ir neišspręsti klausimai, kurių tu nematai. Bet tavo smegenys jau spėjo sureaguoti: kažkas su manimi negerai, reikia vytis.
Tas lyginimas – tuščias reikalas
Tokios mintys nepadeda nei kurti, nei judėti pirmyn. Jos trukdo. Išmuša iš vėžių, atima pasitikėjimą savimi ir energiją veikti. Užuot ėmęsis savo reikalų, imi sukti galvą dėl dalykų, kurie visiškai ne tavo kontrolėje.
Ką darau, kai tai pastebiu?
- Sulėtinu greitį.
Primenu sau, kad kiekvienas turi savo tempą. Jei šiandien padariau bent vieną žingsnį į priekį – tai jau pažanga. Mano gyvenimas nėra lenktynės. - Sumažinu triukšmą.
Atsijungiu nuo nereikalingo informacijos srauto. Palieku tik tai, kas man iš tikrųjų padeda – ne tai, kas kelia pavydą ar įtampą. - Įvardiju, ką jau turiu.
Užsirašau dalykus, dėl kurių galiu jaustis dėkingas – darbas, kurį mėgstu, žmonės, kuriais pasitikiu, laikas, kurį galiu skirti sau. Tai grąžina aiškumą. - Sukuriu paprastą dieną.
Be blaškymosi. Ramus rytas, keli lašai CBD, mankšta, aiškus planas. Viena užduotis, vienas sprendimas, vienas nedidelis rezultatas. Tiek pakanka.
Apibendrinant
Niekas negyvena tobulo gyvenimo, kad ir ką matytum viešoje erdvėje. Už kiekvienos sėkmės istorijos slepiasi ne tik darbas, bet ir abejonės, pavargimas, perdegimas ar tušti vakarai. Jei jau lyginti, tai save su tuo, kuo buvai prieš savaitę, o ne su žmogumi, kurio net nepažįsti.
Pasitikėjimas savimi prasideda ne tada, kai pasieki kažką įspūdingo, o kai išmoksti vertinti tai, ką jau turi. Kasdien, tyliai, be spaudimo, be palyginimų. Ir tada iš tikrųjų pradedi gyventi – savo, ne kieno nors kito gyvenimą.