Kodėl pasyvus investavimas dažniausiai veikia geriau nei aktyvus
Daugelis pradedančiųjų investuotojų svajoja „apžaisti rinką” – rasti tinkamą momentą pirkti ar parduoti, nuspėti, kada akcijos kris ar kils, ir taip pasiekti greitą pelną. Tačiau realybė kitokia: aktyvus spekuliavimas dažniausiai nuveda ne prie pelno, o prie nuostolių. Ilgalaikis pasyvus investavimas, nors ir neatrodo patrauklus, dažniausiai veikia geriau nei bandymai prognozuoti rinką.
Kodėl sunku aplenkti rinką?
Istorija ir statistika rodo, kad net profesionalūs fondų valdytojai retai sugeba nuosekliai aplenkti rinkos vidurkį. Remiantis „SPIVA“ (S&P Indices Versus Active) ataskaitomis, per 10 metų laikotarpį daugiau nei 85 % aktyviai valdomų JAV akcijų fondų neaplenkia atitinkamo indekso (tai yra tam tikro rinkos vidurkio, kuris atspindi visos rinkos ar jos dalies bendrą kryptį). Tai reiškia, kad vidutinis žmogus, investuodamas pasyviai į platų rinkos indeksą, dažnai pasiekia geresnių rezultatų nei dauguma aktyvių investuotojų.
Informacijos greitis ir emocijos – priešai investuotojui
Pirma, rinka reaguoja į informaciją žaibiškai. Kai tik pasirodo svarbi žinia – apie palūkanų pokyčius, geopolitinius įvykius ar įmonių rezultatus – visa tai akimirksniu įskaičiuojama į kainas. Todėl bandymai nuspėti rinkos judėjimą yra bergždi. Net jeigu atspėjai vieną kartą, ilgainiui tikimybė klysti yra per didelė, kad tai taptų patikima strategija.
Antra, aktyvus investavimas reikalauja ne tik žinių, bet ir emocinės disciplinos. Spekuliuojant dažnai įsijungia baimė ir godumas. Vieną dieną perki, nes matai kilimą. Kitą – parduodi panikuodamas dėl kritimo. Tokios emocinės reakcijos kenkia ilgalaikei grąžai.
Kuo grįstas pasyvus investavimas?
Pasyvus investavimas veikia kitaip. Čia pagrindinė idėja – ne nuspėti, o būti rinkoje. Pasirenkamas platus, diversifikuotas indeksas – pavyzdžiui, viso pasaulio akcijas apimantis VWCE ETF – ir į jį investuojama reguliariai, nepriklausomai nuo rinkos svyravimų. Ši strategija nesiremia jokiais spėjimais. Ji remiasi pasaulio ekonomikos augimu – o tai, kaip rodo istorija, ilgalaikėje perspektyvoje duodavo teigiamą grąžą (MSCI World indeksas per pastaruosius 50 metų vidutiniškai augo ~7–8 % per metus).
Žemi kaštai – dar vienas pliusas
Dar vienas pasyvaus investavimo privalumas – žemi kaštai. Prekiaujant dažnai, kiekvienas sandoris kainuoja: komisiniai, spredai (pirkimo–pardavimo kainos skirtumai), mokesčiai. O indeksiniai ETF, tokie kaip VWCE, turi itin mažus valdymo mokesčius (TER – apie 0,22 %). Naudojantis tarptautiniais brokeriais, tokiais kaip Interactive Brokers, galima investuoti į šiuos fondus pigiai ir efektyviai.
Nuobodus? Ir gerai!
Investavimas neturi būti įdomus. Jis neturi teikti adrenalino. Tiesą sakant, kuo jis nuobodesnis, tuo geriau. Ilgainiui svarbu ne tai, ar sugebi laiku parduoti ar nupirkti, o tai, ar sugebi laikytis plano, kai rinkos svyruoja.
Žinoma, pasyvus investavimas nėra greito praturtėjimo kelias. Jis nepasižymi trumpalaikiais pelno šuoliais. Tačiau būtent tai ir yra jo stiprybė – lėtas, nuoseklus kapitalo augimas, paremtas ne spekuliacija, o racionaliu tikėjimu ilgalaikiu ekonomikos augimu.
Ar tikrai verta rizikuoti?
Pabaigai – kiekvienas turėtų užduoti sau klausimą: ar tikrai esu tas vienas iš šimto, kuris sugebės aplenkti rinką, ar verčiau pasirinkti paprastesnį, patikimesnį kelią? Daugeliu atvejų antrasis variantas yra protingesnis. Ne todėl, kad esi silpnas ar nemotyvuotas, o todėl, kad tai tiesiog veikia.
Pasyvus investavimas nėra madingas. Apie jį nerašo antraštės. Bet kai po 10–20 metų atsisuki atgal ir pamatai, kaip tavo investicijos augo – tai yra vienas geriausių jausmų.