Lietuviai nemoka „small talk“ – o gal niekas jų to tiesiog neišmokė?
Lietuvos viešosiose erdvėse dažniau išgirsi batų kaukšėjimą nei atsitiktinį pokalbį. Lifto tyla – šventa. Eilė prie kasos – beveik meditacija. Mes puikiai mokame patylėti. Bet kai reikia užkalbinti nepažįstamą? Staiga viduje atsiranda perspėjimo signalas: nedaryk to, bus nejauku.
Ir taip daugelis gyvena burbule: pasimato, pasilabina tik su tais, kuriuos pažįsta, o visi kiti – tarsi fonas. Bet ką, jei sakyčiau, kad „small talk“ nėra tuščias plepėjimas? Kad tai – socialinis raumuo, kurį išsiugdęs jautiesi tvirčiau, laisviau ir net prasmingiau.
Kas išvis yra tas „small talk“?
Tai ne pokalbiai apie orą (nors dažnai jie prasideda nuo jo). Tai – žmogiško kontakto forma be didelės temos. Tarsi bendravimo apšilimas. Neprivalai būti įdomus ar gilus – svarbiausia būti čia.
„Small talk“ naudojamas visame pasaulyje – ne todėl, kad visi mėgsta šnekėti apie nieką, o todėl, kad jis atveria duris. Sumažina įtampą tarp nepažįstamųjų, leidžia patirti momentinį žmogišką ryšį. Ir net jei pokalbis trunka tik kelias sekundes – tu jau parodai: esu žmogus tarp žmonių.
Kodėl mums tai taip sunku?
Priežasčių – daugiau nei galėtum pagalvoti:
- Istorinės – kelios kartos išaugo sistemoje, kur per didelis atvirumas galėjo baigtis blogai. Pasitikėti nepažįstamu? Geriau patylėk.
- Psichologinės – kai užaugame su nuolatiniu savęs vertinimu („ką pagalvos kiti“), tada kiekvienas žodis tampa rizika.
- Kultūrinės – lietuviškoje šeimoje retai kas demonstruoja, kaip šnekėtis su nepažįstamais. Viskas susiveda į reikalą, ne į kontaktą.
Taigi mūsų tyla – ne genetinė, o įgyta. Ir kaip kiekvienas įprotis, ji gali būti perrašyta.
Ką reiškia mokėti „small talk“?
Ne tai, kad esi „plepus“ ar ekstravertas. Tai reiškia:
- Sugebi užmegzti kontaktą be temos – „Kaip sekasi šiandien?“, „Gera kava čia, ar ne?“
- Kalbi apie tai, kas bendra – vieta, oras, situacija, eilė, muzika fone.
- Esi atviras ir šiltas, bet ne įkyrus – balansas tarp mandagumo ir nuoširdumo.
- Moki išeiti iš pokalbio laiku – „Smagu buvo šnektelėti – gero vakaro!“
Tai kaip gebėjimas pasakyti „labas“ be įsipareigojimo. Ir žinoti, kad to dažnai užtenka.
Kaip pradėti?
Štai paprastas gidas tiems, kurie nori išlipti iš tylos burbulo:
1. Praktikuok „čia ir dabar“ komentarus.
Pavyzdžiui: „Visad čia tiek žmonių, ar tiesiog pirmadienis toks?“
Kalbėk apie tai, ką abu matote ar patiriate – tai saugiausias startas.
2. Naudok šypseną ir akių kontaktą.
Nereikia per daug. Vien tik šiltas žvilgsnis ir neutrali išraiška jau siunčia signalą: aš atviras kontaktui.
3. Rinkis vietas, kur žmonės nenuobodžiauja.
Parduotuvė, kavinė, sporto salė, bendras laukimo kambarys. Visi turi laiką bent sekundės sąveikai.
4. Nematuok sėkmės pagal trukmę.
Jei žmogus nusišypsojo atgal ar trumpai atsakė – jau gerai. Tai mikro-pokalbis. Kitą kartą gal bus daugiau.
5. Treniruokis.
Gal pirmi bandymai bus keisti. Bet juk niekas neviešina tavo „small talk“ bandymų – todėl gali tiesiog praktikuotis be spaudimo.
O ką tai duoda?
- Emocinė nauda – net trumpas kontaktas gali pagerinti nuotaiką. Žmonės yra socialios būtybės – net jei neprisipažįsta.
- Pasitikėjimas – kai gali šnekėti su bet kuo, bet kur – jauti vidinį stabilumą.
- Naujos galimybės – pokalbis eilėje gali tapti draugyste, kontaktu, ar tiesiog maloniu momentu, kuris pakeičia tavo dieną.
Ir galiausiai – tai mažas veiksmas, kuris siunčia signalą: esu gyvas, dalyvauju, o ne tik praeinu pro šalį.
Pabaigai
„Small talk“ – tai kaip rytinis šaltas dušas. Iš pradžių nejauku, net nepatogu. Bet paskui atsigauni. O laikui bėgant – net pradedi to norėti. Nes supranti, kad tai ne šnekėjimas dėl šnekėjimo. Tai – buvimo tarp žmonių menas.
O šitą meną gali išmokti kiekvienas. Net jei iki šiol visur praeidavai tylėdamas.