Kai Ukraina kovoja, Lietuva bunda: istorinės ribos, šiuolaikinė stiprybė
Karo fone ypač ryškiai pasimato ne tik fizinės, bet ir idėjinės sienos. Ukraina šiandien kovoja ne tik dėl savo teritorijos – ji gina viso regiono laisvę, europinę kryptį ir istorinį orumą. Stebėdami šią kovą, vis dažniau susimąstome apie Lietuvos ryšį su Ukraina, apie mūsų bendrą istoriją ir apie tai, kaip išlikti stipriems ne tik geopolitikoje, bet ir viduje – kaip žmonėms, kaip visuomenei.
LDK – ne tik istorinis faktas, bet ir simbolinė atmintis
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) XIV–XV a. buvo viena didžiųjų Europos valstybių. Jos ribos siekė dabartinę Baltarusiją, Ukrainą, dalį Rusijos, o svarbiausi Ukrainos miestai – Kijevas, Charkivas, net Zaporižė – ilgą laiką priklausė šiai bendrai valstybei. Dabartinis karas vyksta tose pačiose teritorijose, kurios kadaise buvo LDK dalis, nors tuomet šie kraštai buvo labiau pasienis nei valstybės branduolys.
Šios istorinės sąsajos nėra pretenzijos ar teritoriniai siekiai. Tai atmintis, kuri primena, kad jau buvome regione reikšmingi, jungėme skirtingas tautas, kalbas, religijas. Ir šiandien, kai Ukraina kovoja už savo laisvę, mes jaučiame neabejingumą – ne todėl, kad norime kažką susigrąžinti, bet todėl, kad jaučiame atsakomybę palaikyti.
Lietuva – ne dominuoti, o padėti
Lietuva neturi imperinių tikslų. Mūsų politika aiški – remti Ukrainą, stiprinti jos europinę kryptį, padėti tiek karine, tiek humanitarine parama. Tai daroma ne dėl naudos, o dėl vertybių.
Įtakos samprata XXI a. nėra susijusi su žemėlapiais. Ji susijusi su idėjomis – pagarba laisvei, tautų teise apsispręsti, bendradarbiavimu. Lietuva šiandien siekia ne kontroliuoti, bet įkvėpti. Ne nurodinėti, bet palaikyti. Tokia įtaka yra sąmoninga, pagarbi ir grista istorinėmis pamokomis.
Psichologinis kontekstas: kas iš tikrųjų stiprina valstybę
Šiandien Lietuva nėra tiesioginis karo frontas. Tačiau turime savo „vidinį frontą“ – emocinį atsparumą, visuomenės vienybę, gebėjimą susikaupti, padėti, nepasiduoti baimei. Psichologai pastebi, kad nuolatinis grėsmės fonas gali sekinti, kelti nerimą, slopinti valią veikti.
Todėl svarbu rūpintis ne tik geopolitine gynyba, bet ir savo žmonių būsena – emocine, fizine, net finansine. Stiprus žmogus – tai stipri bendruomenė. O stipri bendruomenė – tai valstybė, kuri turi stuburą, net kai aplinkui daug nežinomybės.
Ką reiškia būti stipriam šiandien
Stiprybė šiandien nebūtinai reiškia karingumą. Tai gali būti atsakingas pasiruošimas: žinojimas, ką daryti krizės atveju, finansinis rezervas, sveikas kūnas ir protas, savitvarda, kai aplink daug baimės. Tai taip pat gali būti ir gebėjimas padėti kitiems – artimiesiems, kaimynui, bendruomenei.
HomoDeus tinklaraštis ir kilo iš šio suvokimo – kad valstybę pirmiausia stiprina jos žmonės. Mano tikslas – padėti Lietuvos gyventojams stiprėti fiziškai, emociškai ir finansiškai. Nes kuo atsparesnis kiekvienas žmogus, tuo atsparesnė tampa visa šalis.
Istorinės ribos – simbolinės, bet reikšmingos
Jeigu palygintume LDK žemėlapį su dabartiniu frontu Ukrainoje, pastebėtume: šios žemės jau buvo mūsų istorijos dalis. Tačiau šiandien mes neturime pretenzijų. Turime tik atmintį, kuri įpareigoja.
Ukraina šiuo metu gina ne tik save – ji gina viso regiono vertybes. Ir Lietuva, turinti istorinį atsparumo geną, šiame kontekste atgauna savo poziciją – kaip valstybė, kuri nebijo stovėti kartu su tais, kurie kovoja dėl savo ir mūsų visų ateities.